Jotvingių kraštas 2024 05

Jotvingių palikimas Dėl jotvingių kalbos išnykimo laiko mokslininkai nesutaria. Dauguma jų tą išnykimą datuoja XVI a. ir XVII a. sąvarta, tačiau kai kas mano, kad atkampesnėse Belovežo girios vietose jotvingių kalba buvo gyva dar ir XX a. I pusėje; vieninteliu rašytiniu šios kalbos paminklu laikytinas 1978 m. šiaurinėje Belovežo girios dalyje rastas rankraštinis lenkų–jotvingių kalbų žodynėlis „Pagonių šnektos iš Narevo“. XV a.–XVI a. šiek tiek jotvingių dar būta Kameneco, Gardino, Ščiutino apylinkėse, Zietelos, Kosovo, Liachavičų, Ružanų apylinkėse buvo baltiškų ir jotvnigiškų kaimų vardų.[19] Iš 1857–1860 m. įvairių konfesijų dvasininkų Rusijos Centriniam statistikos komitetui pateiktų duomenų apie tautinę parapijiečių sudėtį matyti, kad Gardino gubernijos Kobrino, Bresto, Valkavisko ir kt. apskrityse tada dar gyveno ~31 tūkst. jotvingių; tiesa, visi ar beveik visi tie jotvingiai jau buvo dvikalbiai arba gudakalbiai, tačiau savuosius papročius daugelis jų išsaugojo iki pat XIX a. ir XX a. sąvartos (tuomet mirusių jotvingių ar jotvingių kilmės gudų kapai vis dar apdėti akmenimis, mirusiojo galvūgalyje įdėta puodų šukių, o kartais ir kirvis). Su jotvingiais siejama ir Augustavo girios šventoji vieta, Šiurpilio piliakalnis, Osovos piliakalnis, Poseinėlių piliakalnis, Osinkų piliakalnis, Klevų piliakalnis, Aglinės piliakalnis ir Barsukalnio kalnas. Mazovijos vaivadijos Neviadomos kaime archeologai aptiko XI-XII amžiaus jotvingių gyvenvietės liekanas. Jotvingiai nuo seno garsėjo beatodairiška jų karių narsa (kuri jau nuo XII a. aiškinama kaip jotvingių tikėjimo metempsichoze pasekmė) ir šiai tautai būdinga itin laisva, nepriklausoma dvasia,− pasak etnologų, kaip tik dėl savo „dygaus“ būdo gudų tautosakoje jotvingiai lyginami su ežiais..